Press releases
MRU mokslininkų sukurta lietuviška apklausų mokymo platformos versija padės atskleisti seksualinės prievartos atvejus
Iki 2020 m. Lietuvoje nebuvo surinkta pakankamai duomenų apie seksualinės prievartos prieš vaikus paplitimą. Neturint šios informacijos buvo sudėtinga ne tik suprasti ir įvertinti šios problemos mastą, bet ir užtikrinti seksualinės prievartos prieš vaikus atskleidimą. Be to, vis dar nepakako kvalifikuotų specialistų, galinčių išaiškinti seksualinės prievartos prieš vaikus ir paauglius atvejus, ginti jų interesus bei padėti taikyti naują Vaiko teisių apsaugos sistemą.
Per tris metus (2020-2023) Mykolo Romerio universiteto (MRU) mokslininkai įgyvendino projektą „Seksualinės prievartos, patirtos vaikystėje, atskleidimas: paplitimo vertinimas ir lietuviškos simuliuotos interviu platformos (EIT) versijos kūrimas“, kurio metu buvo sukurta lietuviška programinė interviu platforma, leidžianti apmokyti specialistus efektyviai apklausti galimai seksualinę prievartą patyrusius vaikus.
„Ši mokymo programa padės specialistams, dirbantiems su mažais vaikais, atskleisti seksualinės prievartos atvejus ir užtikrinti pagalbą bei saugumą prievartą patyrusiam vaikui“, – sako projekto mokslinio tyrimo vadovė, MRU Žmogaus ir visuomenės studijų fakulteto profesorė, Taikomosios psichologijos tyrimų laboratorijos vadovė prof. dr. Rita Žukauskienė
Baigiamojoje MRU mokslininkų vykdomo projekto „Seksualinės prievartos, patirtos vaikystėje, atskleidimas: paplitimo vertinimas ir lietuviškos simuliuotos interviu platformos (EIT) versijos kūrimas“ konferencijoje buvo apžvelgti pagrindiniai projekto rezultatai, pristatyti seksualinės prievartos prieš vaikus paplitimo Lietuvoje tyrimo duomenys, kalbėta apie šališkumo ir emocijų įtaką vaikų apklausos procese priimant sprendimus ir pan.
Konferencijoje taip pat dalyvavo teisės psichologai ir vaikų apklausas, kai yra įtariamas seksualinis smurtas, atliekantys bei minėtoje srityje besispecializuojantys specialistai.
Mokslo darbuotojų tyrimas atskleidė seksualinės vaikų prievartos paplitimą Lietuvoje
Seksualinė prievarta prieš vaikus kelia susirūpinimą visam pasauliui. Patirtos seksualinės prievartos fizinės pasekmės su laiku gali visiškai išnykti, tačiau psichologinės traumos vaiko psichikos sveikatai dažnai gali būti ypač sunkios ir išlikti suaugus. Turint omenyje, kad vaikai tokią prievartą dažnai patiria iš artimoje aplinkoje esančių arba gerai pažįstamų žmonių ir dėl to yra labai pažeidžiami, svarbu išsiaiškinti, koks šios problemos mastas.
Realų seksualinės prievartos prieš vaikus paplitimą labai sunku įvertinti. Mažamečiai ar pažeidžiami vaikai kartais neturi pakankamų komunikacinių įgūdžių papasakoti apie įvykusią prievartą arba gali nesuprasti, kas įvyko, pavyzdžiui, ar jo atžvilgiu atlikti veiksmai buvo netinkami. Kartais vaikystėje patirtą prievartą suaugusieji stengiasi pamiršti arba slepia, stengiasi tiesiog išstumti, tarsi tai nebuvo įvykę. Ir nors įvairių šios problemos paplitimą analizuojančių mokslinių tyrimų duomenys varijuoja, priklausomai nuo grupės ir pasitelkto šio reiškinio apibrėžimo, tokią prievartą patyrusių moterų procentas kinta nuo 2 iki 62 procentų, o vyrų – nuo 3 iki 16 procentų (Johnson, 2004).
Pasaulio sveikatos organizacija seksualinę vaiko prievartą apibrėžia kaip bet kokį vaiko įtraukimą į seksualinę veiklą, kurios tas vaikas iki galo nesuvokia / nesupranta, negali duoti sąmoningo sutikimo, nėra pasiruošęs pagal savo kognityvinės raidos lygį ir / ar kuri pažeidžia įstatymus bei visuomenės socialines normas. Seksualinė prievarta prieš vaikus apima ne tik fizinį kontaktą, bet ir seksualinių žinučių siuntinėjimą, pornografinio turinio rodymą, kalbėjimą apie seksualinius santykius ir pan. Mokslininkai išskiria kertinius seksualinę vaikų prievartą apimančius kriterijus: prievartą patyręs asmuo yra vaikas, nėra abipusio sutarimo, padaryti veiksmai yra seksualinio pobūdžio ir įtraukia prievartą (Mathews & Collin-Vezina, 2019). Svarbu pastebėti, kad seksualinę prievartą vaikai gali patirti ne tik iš suaugusių, bet ir iš savo bendraamžių. Naujausių tyrimų rezultatai rodo, kad dažnai seksualinės prievartos prieš vaikus kaltininkai ir yra kiti vaikai arba nepilnamečiai (Kloppen, et al., 2016).
Vaikų seksualinės prievartos fenomenas Lietuvos visuomenės dėmesio sulaukė tik 1996 m. Sovietų Sąjungos laikais oficiali statistika apie anksčiau minėtą prievartą patyrusius vaikus nebuvo renkama. 2000 m. į Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą buvo įtraukti nusikaltimai, kurie apėmė ir teisės pažeidimus, susijusius su seksualine vaikų prievarta. Tačiau net ir šiuo metu, remiantis Lietuvos statistikos departamento rodikliais, 2020 m. Lietuvoje buvo užfiksuoti tik 50 nusikaltimų, susijusių su artimoje aplinkoje patirta seksualine prievarta, o 2021 m. – tik 47. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2021 m. veiklos ataskaitos duomenimis, užfiksuoti 239 galimai seksualinį smurtą patyrusių vaikų atvejai (41 berniukas, 198 mergaitės).
Suaugusiųjų apklausos yra vienas iš būdų nustatyti šios problemos paplitimą, todėl Lietuvoje Mykolo Romerio universiteto mokslininkų grupė atliko reprezentatyvią 2 000 jaunų suaugusių (18 – 29 metų amžiaus) žmonių apklausą apie vaikystėje (iki 18 metų) patirtą įvairios formos seksualinį smurtą.
Gauti rezultatai parodė, kad 15,9 proc. dalyvių vaikystėje patyrė seksualinę prievartą. Tarp moterų šių atvejų buvo daugiau nei tarp vyrų (atitinkamai 18,5 % ir 13,5 %). Seksualinė kalba arba seksualinių dalykų rašymas apie asmenį buvo labiausiai paplitusi seksualinės prievartos forma. Tuo tarpu nukentėjusių, kurie pranešė apie fizinę prievartą, įtraukiančią lytinius santykius, skaičius buvo palyginti mažas. Tyrimo metu taip pat nustatyta, kad dažniausiai smurtautojas buvo kitas jaunuolis. Priešingai nei tikėtasi, seksualinę prievartą iš artimų šeimos narių patyrusių asmenų skaičius buvo nedidelis.
Tyrimo išvados patvirtino ankstesnių mokslinių studijų rezultatus, kad ne tik suaugusieji, bet ir vaikų bendraamžiai yra svarbi seksualinių smurtautojų dalis. Todėl siekiant užkirsti kelią vaikų seksualinei prievartai, tiriant minėtus atvejus ar planuojant atitinkamas intervencines ar korekcines politines priemones ir veiksmus, į tai ypač reikėtų atkreipti dėmesį.
Teisės psichologas Aleksandr Segal: „Nepilnamečių vaikų apklausos neturėtų virsti tardymu“
Apklausos, kuriose dalyvauja nepilnamečiai vaikai, yra viena sudėtingiausių akistatų, reikalaujanti ne tik išskirtinio dėmesio, bet ir specifinių žinių. Deja, pasaulinė praktika byloja, jog apklausos atlikėjams nepavyksta laikytis geriausių interviu praktikų rekomendacijų – nors teorinės mokymų medžiagos yra pakankamai, praktinių įgūdžių dauguma specialistų stokoja. Pasak Mykolo Romerio universiteto (MRU) Psichologijos instituto lektoriaus, doktoranto ir teisės psichologo Aleksandr Segal, neseniai tyrusio veiksnius, darančius įtaką nepilnamečių parodymų kokybei, jų nepaisymas ar netinkamas naudojimas nepilnamečio apklausos metu ir gali, ir turi sukelti abejonių dėl gautų parodymų patikimumo.
Įvardijo, į ką apklausiant nepilnamečius, būtina atkreipti dėmesį pirmiausiai
Kaip teigia kalbintas MRU atstovas, analizuojant nepilnamečių vaikų apklausas – skaitant stenogramas – mokslininkai pastebi, jog didžioji dalis formalizuojamų klausimų yra uždari, nukreipiantys, šališki ir/arba atsakymą menantys. Dėl to, anot A. Segal, apklausiant vaikus, ypatingai jaunesnio amžiaus, pavyzdžiui, 4-6 metų, apklausos atlikėjas gali visiškai kita kryptimi nukreipti interviu ir išgauti realybės neatitinkantį naratyvą.
Mykolo Riomerio universitete daktaro laipsnio siekiantis teisės psichologas, neseniai savo monografijoje apibendrino pagrindinius veiksnius, kurie daro įtaką nepilnamečių apklausų kokybei. Kaip svarbiausius jis pažymi nepilnamečio kognityvinius gebėjimus, apklausos atlikėjo komunikaciją, pat interviu metu naudojamos kalbos įvertinimą bei kontakto užmezgimą. Anot psichologo, būtent šių veiksnių žinojimas, suvokimas ir integravimas į praktinį įgūdį yra pagrindas, siekiant išgauti patikimus ir kokybiškus parodymus iš nepilnamečio asmens.
Mato specialistų stygių
Vis dėlto, specialistų, kurie nuodugniai geba pritaikyti savo įgūdžius ir atliepti visus veiksnius, pasak A. Segal yra ne tiek, kiek norėtųsi. Jo žiniomis, Lietuvoje teismų psichologams yra skirta 15 etatų, be to, yra papildomas sąrašas specialistų, iš kurio, esant poreikiui, jie kviečiami atlikti nepilnamečių apklausas. Būsimas mokslų daktaras tikisi, jog ateityje tokių specialistų poreikis turėtų būti labiau aktualizuojamas.
„Kiek teko domėtis, specialistų prieaugis atsirado neseniai, mat dar prieš keletą metų visoje šalyje jų buvo vos penki. Nuo 2018 metų teisiškai įsigaliojo sprendimas, jog apklausiant vaikus iki 14 m., psichologo dalyvavimas yra būtinas, o nuo 14 m. iki 18 m. rekomenduojamas. Toks sprendimas atnešė pokyčių sistemoje“, – pasakoja A. Segal.
Jis pažymi, kad aukščiausio lygio specialistai, apklausiantys nepilnamečius, turi orientuotis ne tik į teorinių žinių, bet ir į praktinių įgūdžių tobulinimą.
Trauminiai pasakojimai gali ne tik gilinti žaizdas, bet ir iškraipyti parodymus
Mokslininkai mano, kad netrukdant vaikui pasakoti, šis gali pasakyti daug tiesą atspindinčios informacijos, tačiau, į pasakojimą įsiterpus suaugusiam su savo klausimais, naratyvas dažnai pasikeičia. Būtent dėl to, A. Segal teigimu, kalbinantys specialistai turi būti itin kompetentingi ir nekartoti praeities klaidų – ilgą laiką taikyta praktika, anot jo, priminė tikrą vaikų tardymą.
Psichologo manymu, neatsižvelgiant į nepilnamečio amžiaus ypatumus, kognityvinius ir kitus gebėjimus, informacijos patikimumas yra labai sąlyginis, o pakartotinos apklausos gali pakartotinai traumuoti vaikus ir sukelti antrinę traumatizaciją.
„Turime ploną ribą ir ją peržengus apklausai ne tik, kad nepadėsim, bet dar ir pakenksime kalbinamam vaikui. Pateiksiu pavyzdį iš asmeninės praktikos – specializuojuosi vaikų, galimai patyrusių seksualinį smurtą apklausuose. Tokio tipo atvejai yra sudėtingi tuo, kad dažniausiai vaikų apklausa yra vienintelis informacijos šaltinis. Kai mažamečiams vaikams tenka kelis kartus kalbėtis ta pačia tema, jie gali keisti savo parodymus, nes suvokia, kad pirmą kartą jų pasisakymai neįtiko apklausėjui, tad reikia pasakyti kitaip. Tad tokio tipo apklausoms taikoma vienos apklausos taisyklė, t.y. pageidautina, kad vaikas būtų apklausiamas iš vieno karto, o pati apklausa atvirais klausimais turėtų padėti vaikui atskleisti naratyvą, užuot naviguojant uždarais ar nukreipiančiais klausimais ką pasakoti“, – teigia A. Segal.
Anot jo, šiuo metu įvykus tam tikrai nusikalstamai veikai, nepilnamečiui tenka bendrauti mažiausiai su trimis šalimis: pirmiausiai – tėvais, toliau – su teisėsaugos atstovais, pavyzdžiui, policininku arba vaikų teisių atstovu, ir, galiausiai, su apklausą vykdančiu specialistu – psichologu arba psichiatru.
„Toks scenarijus yra dar ne tiek blogas, kur kas prasčiau, kai nukentėjęs nepilnametis yra priverstas tą pačią istoriją pasakoti dar daugiau kartų. Juk kalbėti, ypač su nepažįstamais, svetimais žmonėmis apie trauminę patirtį savaime įvyksta pakartotina traumatizacija. Pasaulinė rekomendacija ir mokslininkai seniai kalba apie tai, jog grandinę derėtų trumpinti iki minimumo, tačiau viskas priklauso nuo kiekvienos šalies teisinės sistemos“, – pabrėžia A. Segal.
Psichologinę apklausų įtampą mažina specialūs kambariai
MRU atstovas pasakoja, jog visi didieji šalies miestai turi specialius apklausos kambarius, kuriuose nepilnamečiai kalbasi su specialistu. Siekiama, kad tokiuose kambariuose vaikai jaustųsi patogiai, saugiai – čia, priklausomai nuo apklausiamo asmens amžiaus, galima rasti žaislų ar kitų raminančių daiktų.
„Idealiu atveju pokalbyje dalyvauja tik specialistas. Stengiamasi vengti akistatų su smurtautoju ar kitomis šalimis, šiuo metu jose nerekomenduojama dalyvauti nei tėvams ar globėjams, nei kitiems, glaudžiai susijusiems asmenims, pavyzdžiui, mokytojams. Traktuojama, jog papildomi asmenys gali trikdyti naratyvo detales, jas iškreipti. Specialistas turi ausinę, per kurią stebintys teisėsaugos pareigūnai gali užduoti klausimus, tačiau apklausa neturi virsti tardymu ir kontrolė privalo išlikti specialisto rankose“, – įsitikinęs būsimasis mokslų daktaras A. Segal.